BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ritminė žodžių gimnastika.

meilės metamorfozė.

parašė: Lapė · 2010-01-03 · 5 komentarai

Sušalę vėjo varpeliai glaustosi vienas į kitą, skamba susigėdusio dangaus fone. Zylės, lyg kankorėžiai susigūžusios tupinėja eglių spygliuose. Benamiai katinai, įklimpę kiemų sniege, patikliomis akimis žiūrinėja į šiltus langus. Už keleto kilometrų susipynė delnais du nuraudę dūmai, susilietė ir nebesitiki vienas kito netekti. Jie nebegali vienas be kito, kaip ir aš nebegaliu be tavęs..
Prie tavęs aš prisirišus, kaip medis prie žemės,
kaip krantas prie upės ar vakaras prie nakties.
Be baimės, be nerimo prigludus arti tavo širdies,
kaip padai prie kelio, kuriuo tu žengi, suėmęs,
tvirtai suspaudęs mano atsidavusią ranką,
Brėkštai nešant rausvą žiemos sutemą.

Meilės mįslė yra didesnė nei mįslė gyvenimo.
Oskaras Vaildas

Aš neįžvelgiu meilėje mįslės, ji tokia paprasta, paprasčiausias jausmas iš visų, kuriuos patiria žmogus. Todėl ji ir yra atgaiva sielai, todėl taip lengva apsigaubti ja. Manau, kad net gi todėl mylint viskas tampa paprasčiau, viskas atrodo gerai, o geriausia, kad tas “gerai” atrodo niekada nepasibaigs. Dingsta baimės, nerimas, gyvenimo užgyventas nuovargis ir net nepriklausomybės troškimas. Žmogui nebereikia daug. Iš meilės gimsta dosnumas, nyksta egoizmas ir pražysta laimė. Meilė verčia kurti, būtent dėl jos pasaulis ritasi į priekį. Jausti tą paprastą jausmą, kuris nereikalaują nieko atgal yra nuostabiausia žmogaus galimybė..
Viena diena ir aš ištarsiu : ‘aš tave myliu, beprotiškai neprarandant sveiko proto. Tu esi man tas raktelis į kambarį, kuriame sustoja laikas.’

Patiko (16)

Rodyk draugams

Kategorijos: Kita



5 komentarai ↓

palikti komentarą